Vėdinant natūraliai oras cirkuliuoja per atidarytus langus, viršlangius, ventiliacines angas, duris bei įvairius plyšelius languose, duryse ir kt. Natūrali oro kaita vyksta dėl slėgio skirtumų, kuriuos lemia temperatūrų skirtumai. Kai patalpoje temperatūra yra didesnė negu aplinkos ore, šiltas oras kyla į viršų ir yra pašalinamas per ventiliacines angas arba langus. Į žemutinę kambario dalį oras skverbiasi iš lauko arba laiptinės. Taip vyksta natūrali oro cirkuliacija gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų periodu. Šiltuoju metų laiku, kada patalpų oro temperatūra yra žemesnė, negu aplinkos oro, cirkuliacija vyksta atvirkščiu aprašytajam būdu. Nesant temperatūrų skirtumo tarp patalpų ir išorės, natūrali ventiliacija yra žymiai silpnesnė. Orlaidžių panaudojimas yra mažiau efektyvus, negu viso lango atidarymas. Plačiai atidarius langą trumpą laiką patalpos vėdinamos žymiai geriau, negu visą laiką laikant atidarytą orlaidę. Greičiausiai patalpos išsivėdina, sudarius skersvėjį (atidarant langus arba duris priešingose namo sienose).
Natūralus vėdinimo būdas individualiuose namuose buvo paplitęs anksčiau, kadangi senesni namai būdavo pakankamai nesandarūs, o ir komforto reikalavimai gerokai mažesni. Šiuo metu dažniausiai natūraliai patalpų vėdinti nepakanka, nes naujieji namai yra pakankamai sandarūs, o tai reiškia, jog natūrali oro cirkuliacija praktiškai nevyksta. Tokiu atveju gali atsirasti "ligoto pastato" sindromas - žmonės gyvenantys tokiuose namuose jaučiasi blogai, jiems skauda galvą, akis, rausta oda ir pan. Taigi, šiuo metu labiausiai paplitusiu gyvenamuosiuose namuose tampa mechaninis (dirbtinis) vėdinimas.
